Priešybių vienovės ir kovos dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Merge-arrow.svg  Šį straipsnį ar jo dalį yra pasiūlyta įkelti į „Dialektika“.
Dėl kokių priežasčių palikta ši žymė galite sužinoti diskusijų puslapyje.

Priešybių vienovės ir kovos dėsnis – vienas pagrindinių dialektikos dėsnių. Jis aiškina vystymosi savaimingumo prielaidas.

Dėsnio apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dialektika, nustatydama, kad vystymasis esąs tikrovės rūšių kaita, sąlygojama struktūros kitimo (sąlygotumą skirtingais aspektais apibūdina kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnis ir neigimo neigimo dėsnis), drauge atskleidžia to kitimo objektyvumą. Kadangi visi reiškiniai esą sąryšingi, kokybės struktūra (vidinės sąlygos) kinta, sąveikaudama su aplinka (išorinėmis sąlygomis): aplinka veikia kokybę per jos struktūrą, o kokybė įgauna struktūrinį apibrėžtumą tik tam tikrų aplinkos sąlygų atžvilgiu. Todėl vidinės ir išorinės reiškinių egzistavimo sąlygos skiriamos tik reliatyviai. Aiškinant tai, kaip šios sąlygos sąveikauja visuotinės sąlygos požiūriu, išryškėja kokybės egzistavimo prieštaringumas.

Kokybės struktūra ir aplinkos sąlygos atitinka viena kitą (kiek aplinkos sąlygoms būdinga reliatyvus pastovumas) ir neatitinka (kiek aplinkos sąlygų pastovumas dėl visuotinės reiškinių sąveikos yra tik reliatyvus). Dėl to kokybė kartu ir egzistuoja (reliatyvaus jos struktūros apibrėžtumo prasme), ir neegzistuoja (nuolatinio jos struktūros kitimo dėl išorės poveikio prasme). Kadangi kokybė kartu turinti savo struktūrines ir buvimo, ir išnykimo prielaidas, jos egzistavimas esąs senybės ir naujybės sąveikavimas. Kintant aplinkai, tas sąveikavimas galįs suteikti kokybės struktūrai tokį neapibrėžtumą, kuris tampa naujo struktūrinio apibrėžtumo prielaida. Tada naujybė įveikianti senybę (kaip savo priešybę) ir kartu ją apimanti (kaip savo sąlygą). Tad naujos kokybės atsiradimas ir senos išnykimas esą tik reliatyviai skiriami visuotinės reiškinių sąveikos momentai. Pasak Lenino, naujos kokybės susidarymas esąs vienovės susidvejinimas į priešybes, kurios viena kitą atmeta, ir jų tarpusavio santykis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešybių sąveikavimą būties, drauge ir tikrovės įvairovės srityje konstatavo nemažai senovės Rytų ir antikos filosofinių mokyklų. Būties prieštaringumą ypač detaliai aptarė Heraklitas, kuris parodė, jog kitimas esąs natūrali, priešybių kovos sąlygojama tikrovės reiškinių būsena, apimanti atsiradimo ir išnykimo vienovę. Platono manymu, prieštaravimas esąs mąstymui būtina sielos aktyvumo sąlyga. Priešybių sutapimo idėją kėlė renesanso mąstytojai, tokie kaip Nikolajus Kuzietis, Dž. Brunas. Prieštaravimų reikšmę visuomenės istorijoje analizavo Ž. Ž. Ruso, D. Didro. Klasikinis vokiečių idealizmas įvairiais aspektais ryškino priešybių sąveikavimo vaidmenį, aiškinant būties vienovę. G. V. Hėgelis pirmasis priešybių sąveikavimo turinyje įžvelgė fundamentalią tikrovės charakteristiką, kuri esą leidžia paaiškinti būties savaimingumą. Šiuo dėsniu G. V. Hėgelis apibūdino absoliuto loginės saviraiškos objektyvumą.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Priešybių vienovės ir kovos dėsnis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 201 psl.